Šišion gyveno šišioniškiai – čionykščiai, autochtoniški Klaipėdos krašto gyventojai. Juodai apsirėdę, surinkimininko namuose suoluose susėdę, sakytojo klausantys žmonės – Anitos, Gerdos, Renatos. Iš porceliano puoduko geriantys, kafiją užkandantys pyragu žmonės – Dietrichai, Dorotėjos, Helmutai.
Nors kai kuriuos jų kaimus apsemdavo pievas užliejęs upių vanduo, tačiau beveik visus senuosius gyventojus nuplovė ne jis, o šišioniškiams ypač negailestingas sovietmečio tvanas. Pirmaisiais sovietų okupacijos metais Mažojoje Lietuvoje ir visuose Rytprūsiuose beveik nebuvo gyvenviečių, kuriose sovietų kareiviai nebūtų žudę ir kankinę vietinių gyventojų, naikinę ir plėšę jų turto. Vyrai buvo žudomi, o moterys – prievartaujamos. Bandę ledu pabėgti per Kuršių marias buvo subombarduoti ir sušaudyti, o laivą su 9,5 tūkstančio pabėgėlių „Wilhelm Gustloff“ nuskandino sovietų povandeninio laivo torpeda.
Po karo liko daug tuščių ūkių su raudonų plytų pastatais ir čerpėmis dengtais stogais, kuriuos po truputį ardė laikas ir čia apsigyvenę naujieji šeimininkai, dėl įvairių priežasčių atvykę iš Didžiosios Lietuvos – Antanai, Romai, Marytės, Linai. Jie, kartu su pokario siaubą išgyvenusiais šišioniškiais, varstė tų pačių mokyklų duris, braidė tomis pačiomis pievomis.
Poetiškas Lino Zubės lėlių spektaklis „Šišion“ pasakoja vienos vietinių Klaipėdos krašto gyventojų šeimos, išlikusios po karo, gyvenusios „brandaus socializmo“ laikotarpiu ir Nepriklausomybės pradžioje, šiurpius likimus.
„Performansas, spektaklis, fejerija, misterija ir aukojimas“, – Liutauras Degėsys, filosofas.
„Spektaklio ‚Šišion‘ kūrėjams pirmiausia norėčiau padėkoti už istorinės tiesos blyksnį. Pasitelkus vienos šišioniškių šeimos likimą, <…> bandoma paskrebenti mūsų sąmonę ir sąžinę“, – Astrida Petraitytė, Kultūros barai.
—
Daugiau apie spektaklį:
Naujausiame „Lino lėlių“ spektaklyje „Šišion“ spektaklio sumanytojas, dramaturgas, lėlių ir scenografijos autorius Linas Zubė su komanda imasi nepatogios ir viešajame diskurse primirštos temos – pokariu vykdytos Klaipėdos krašto autochtonų, dar vadinamų šišioniškiais, kolonizacijos ir naikinimo pasekmių analizės. Spektaklis post-kolonialistinėje perspektyvoje lėlių teatro priemonėmis permąsto vietinių Klaipėdos krašto gyventojų išstūmimo ir eradikacijos procesą pokariu bei išlikusiųjų gyvenimus sovietmečiu ir ankstyvaisiais Nepriklausomybės metais.
Spektaklyje „Šišion“ Linas Zubė pasakoja tikrą, asmenišką istoriją apie kaimynių šišioniškių šeimą. Pats prisistatydamas kaip žemaičių šeimos vaikas, gyvenęs kitoje kelio pusėje, jis siūlo unikalų žvilgsnį į konfliktą tarp išlikusių vietinių gyventojų ir iš Didžiosios Lietuvos atkilusių naujakurių. Linas, vos aštuonerių, žaisdamas su šišioniškių šeimos jaunesniuoju sūnumi Dietrichu, negali suvokti situacijos konteksto, tačiau mato draugo senelius, „omą ir opą“, inteligentiškai atrodančius, lyg ne vietoje atsidūrusius vokiškosios kultūros atstovus, pastebi jo dėdę Benno, deviantišką asmenybę, keikiantį „žemaičius-komunistus“ ir ant stogo keliantį vėliavą su svastika. Benno jam kelia pagrįstą baimę ir užmena klausimą, apie kokią atimtą žemę jis kalba ir jo paties kaip naujakurio atsakomybę šioje istorijoje. Zubė istoriją iš savo gyvenimo pateikia kaip pavyzdį, atskleidžiantį, kaip geopolitiniai procesai veikia šeimų likimus ir kokia sudėtinga yra kolektyvinės atsakomybės problema.
Išplaukę vaikystės prisiminimai, savieksavacijos, automitologizacijos, meninio tyrimo prieigos, spektaklyje tampriai susipina su siurrealistiniais pasakos apie juodvarnius motyvais. Linas Zubė meistriškai kuria subtilias lėlių skulptūras ir kaukes, o taip pat scenoje atgaivina buities reliktus: Dietricho namuose rastą kėdę ir esminiu scenografijos elementu tampančias duris iš 19 amžiaus pradžioje statytos mokyklos, kurią lankė abiejų šeimų vaikai. Scenoje jos ne tik virsta stalu, krūmais, mašinos kapotu, Zubė jomis griežia kaip instrumentu. Jos tampa vienu pagrindinių spektaklio personažų, turinčių neverbalinę kalbą. Tokia gyvo ir atgyjančio sandūra šiame spektaklyje, kaip ir ankstesniuose Zubės darbuose, ypač ryški. Pirmajame savo spektaklyje suaugusiems ir jaunimui jis ne tik šnekasi su lėlėmis, bet ir su jomis kartu geria vyną, taip meistriškai išnaudodamas, net plėsdamas lėlių teatro raiškos galimybes. Galbūt todėl po premjeros filosofas Liutauras Degėsys rašė, kad tai „performansas, spektaklis, fejerija, misterija ir aukojimas“.
Spektaklio scenografiją papildo sceną uždarančios sienos iš marlės – ekranai svaiginančioms Donato Bielkausko vaizdo projekcijoms, kuriose realistiški užliejamų pievų ir sugriuvusių Klaipėdos krašto gyventojų namų vaizdai, pamažu iškraipomi ir moduliuojami keičiant greitį ar mastelį, virsta erdviniu personažų pakeistos psichinės būklės atspindžiu, užsupančiu žiūrovą. Panašiai ir Adomo Zubės sukurtas spektaklio garso takelis. Paremtas dviejų instrumentų – citros ir savaip perkonstruoto akordeono – duetu, jis balansuoja tarp atpažįstamų Klaipėdos krašto dermių ir aštrių, nešvarių išplėstinėmis technikomis sukurtų sąskambių, taip dar pastiprindamas tradicijos mutavimo įspūdį.
„Tvarstydami jų kėdes, minėdami ir apmąstydami šio krašto žmonių istorijas, bent dalinai kompensuojame jiems padarytą skriaudą, jaukinamės šį kraštą, atperkame savo kaltę be kaltės prieš žmones, kurie neatlaikė istorijos smūgių“, – prieš spektaklio premjerą sakė Linas Zubė. Anot jo, „Šišion“ yra nuoširdžios atgailos aktas, drąsus žingsnis prisiimti atsakomybę ir atsiprašyti už kolektyviai padarytą žalą, scenoje iškelti šišioniškių žodžius ir gyvenimus. Šiuo požiūriu šiandien jis įgauna aktualumo ir Rusijos karo Ukrainoje kontekste. Vedini imperialistinių ambicijų, Rusijos kariai griauna ir okupuoja ištisus Ukrainos regionus, bando „denacifikuoti“, o iš tiesų deukrainizuoti, jų gyventojus. Spektaklis, Priekulėje pastatytas Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos šimtmečio išvakarėse, lyg teigia, kad prieš imperialistines jėgas, tokias kaip Rusija, laimėsime tik tuomet, kai sugebėsime įsisąmoninti nepatogią tiesą, kad ir Lietuvoje turime koloboracijos ir kolonizavimo žaizdų.

—

Padėkos kaukės 2023 apdovanojimai:
Metų vaidmuo – Linas Zubė
Metų spektaklis (nominacija)
Metų režisierius – Linas Zubė (nominacija)
Spektaklio sumanytojas, dramaturgas, lėlių ir scenografijos autorius Linas Zubė
Muzikos autorius Adomas Zubė
Vaizdo projekcijų autorius Donatas Bielkauskas
Balsas Virgina Asnauskienė
Scenografijos išpildytoja Mira Kolaitytė
Spektaklį iš dalies finansuoja Lietuvos kultūros taryba
Trukmė – 50 min. be pertraukos
Spektaklis skirtas vyresniems nei 12 metų žiūrovams.
Premjera 2022 12 07
Prodiuseris Lino lėlės
Bilietus platina – Bilietai.lt

https://www.bilietai.lt/lit/renginiai/teatras/lino-leliu-kraupes-sision–vienos-sisioniskiu-seimos-likimas-403741/?fbclid=IwAR2jVXvm-SQvL1bqT1duI_pzr4lvQ_-l5yCjoUtYL0DTvrvJnrUkI2WCKcc